Eilės, tariamos ne tik lūpomis

Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai, kalbai“, – yra sakęs rašytojas Justinas Marcinkevičius. Esame tauta, kuri istorijos verpetuose ne kartą galėjome prarasti tai, ką turime brangiausio – kalbą – savo gyvasties šaltinį. Tačiau taip neatsitiko. Mes išlikome. Ir turime ateitį, nes kalba mus sustiprino, pakylėjo, suvienijo. Kalboje gyvi mes patys, gyva ir mūsų atmintis. Ir nėra taip svarbu, kurioje šalyje šiandien gyvena lietuviai, kalboje yra mūsų visų vienybė. Šiais metais Lietuvoje ir užsienyje jau šeštąjį kartą organizuojamos Lietuvių kalbos dienos, kurių svarbiausias tikslas – skleisti lietuvių kalbą pasaulyje, didinti jos prestižą. Ir išsaugoti lietuvių kalbos skambesį ant kiekvieno mūsų lūpų... Juk gražiausias žodis – gimtąja kalba ištartas... Šiandien, prisijungdami prie Lietuvių kalbos dienų ir minėdami Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, žodžius apie gimtąją kalbą mums taria 8 klasės mokiniai Almantė, Ugnė, Viktorija, Augustas ir Adomas bei mokytojos Onutė ir Andželika. Kviečiame išgirsti, kokiais nuostabiais akordais aidi A. Balbieriaus, J. Degutytės ir J. Marcinkevičiaus eilės, tariamos ne tik lūpomis, bet ir širdimi. Dėkojame komandai, prisidėjusiai prie šio projekto įgyvendinimo: aštuntokui Martynui už filmavimo konsultacijas, įrašo montuotojui Benui Šilkaičiui ir, žinoma, skaitovams.