Apie gimnaziją     

Iš mokyklos istorijos

                                                               Vladas Balsys

Josvainių gimnazijos kieme stovi stogastulpis, skirtas mokytojui Vladui Balsiui. Ką žinome apie šią asmenybę?  

Pirmiausia, Vladas Balsys – mokytojas, dirbęs ir vadovavęs Josvainių mokyklai tarpukaryje 1920-1940 m. Asmenybė, palikusi ryškų pėdsaką Josvainių kultūriniame gyvenime. Dar neseniai buvę jo mokiniai su kibirkštėle akyse prisiminė Mokytoją, kuris jiems atvėrė ne tik savo širdį, bet ir platų žinių ir kultūros pasaulį. Įžiebė troškimą tobulėti, puoselėti meilę tėvynei Lietuvai.

V. Balsys – Raseinių krašto sūnus. Gimė 1896 birželio 10 d. Ugionių kaime. Čia baigė pradžios mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metus praleido su tėvais Minske, 1918 m. grįžo į Lietuvą, baigė 3 mėnesių mokytojų kursus, o pradėjęs dirbti mokykloje  - dvejus metus mokėsi mokytojų seminarijoje, vėliau tobulinosi įvairiuose kursuose.

Josvainiuose pradėjo dirbti 1920 m. Vytauto gatvėje esančioje pradedamojoje mokykloje. Čia Balsys praleido pačius brandžiausius savo gyvenimo metus. Kartu su žmona Ona, taip pat mokytoja, jaunas mokytojas nuo pirmųjų metų Josvainiuose tampa krašto kultūrinio gyvenimo ,,judintoju“: rengia valstybinių švenčių minėjimus, vadovauja chorui, dramos būreliui, organizuoja poilsio vakarus ne tik Josvainiuose, bet ir aplinkiniuose kaimuose. Mokytojo energija liejasi ir kitose visuomeninėse veiklose: jis – Šaulių sąjungos Josvainių rinktinės vadas, Tautininkų sąjungos narys, Lietuvos mokytojų sąjungos Josvainių skyriaus pirmininkas, Jaunalietuvių sąjungos vadovas. Tačiau didžiausias jo indėlis buvo tobulinti ir plėsti švietimo sritį: jis buvo mokyklos vedėjas Josvainiuose bei atsakingas už mokyklų steigimą Josvainių valsčiuje. Pasitelkęs vietos bendruomenes, mokytojas dėjo visas pastangas, kad  pradžios mokyklos atsirastų Sviliuose, Angiriuose, Pilsupiuose, Kunioniuose, Šingaliuose, Karūnavoje, Šaravuose, Ruseiniuose. Šios mokyklos buvo pirmieji šviesos spindulėliai tų laikų beveik beraščiame Lietuvos kaime. Na, o mažutė medinė mokykla Vytauto gatvės gale pradėjo nebetenkinti augančių josvainiečių poreikių, todėl 1936 metais Ariogalos gatvėje (dabartinės mokyklos vietoje) pradėta statyti moderni dviaukštė mūrinė mokykla. Visi organizaciniai statybos darbai gulė ant mokytojo pečių. 1937 m. naujoji mokykla po iškilmingo atidarymo ir pašventinimo atvėrė duris. Mokykloje jau buvo šeši skyriai, todėl padaugėjo ir mokytojų. Antrame mokyklos aukšte buvo įrengti du butai mokytojams. Čia apsigyveno ir Balsiai.

Buvę Balsio mokiniai Mokytoją prisimena kaip labai užsiėmusį, atsidavusį darbui, Josvainių žmonėms, mokiusį jaunimą būti dorais, sąžiningais ir mylinčiais Tėvynę žmonėmis. Mokytojas ne tik mokė, bet ir buvo pavyzdys mokiniams bei visiems josvainiečiams:  pedantiškai tvarkingas, reiklus ir griežtas, tačiau mylintis savo darbą ir mokinius, be to, buvo sveiko ir aktyvaus gyvenimo šalininkas.

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą gyvenimas keičiasi visoje valstybėje, neaplenkia ir Josvainių, primetama sovietinė ideologija, formuojasi kita kultūra. Po Mokytojų suvažiavimo (jame dalyvavo ir abu Balsiai), kurio dalyviai sugieda Lietuvos himną, mokytojai pradedami perkelti į kitas mokyklas. Balsiai perkeliami į Kairius netoli Betygalos. Net ir nepalankiomis sąlygomis dirbdamas Balsys organizuoja vaikų chorą, akomponuoja šokėjams, kuriuos moko žmona Ona.

Deja, Mokytojo aktyvumas nepatiko vietos naujiesiems ideologams, Balsys sekamas, apskundžiamas ir 1941 birželio 14 d. kartu su žmona suimamas ir ištremiamas į Sibirą. Naujojoje Vilnioje vyrai atskiriami nuo moterų. Balsiai vienas kito daugiau nebepamatė...

V. Balsys patenka į Krasnojarsko kraštą, ypatingo režimo Rešiotų lagerį – vieną baisiausių lietuviams tremtiniams vietų. Nepakeliams darbas, žiaurus prižiūrėtojų elgesys, badas, antisanitarinės sąlygos, ligos greitai paveikė tremtinių būklę: išseko, sirgo, mirė... Neaplenkė negandos ir Balsio, nušalusiose kojose atsivėrė žaizdos, jis pripažįstamas nedarbingu, sumažinamas maisto davinys, todėl visiškai išsekęs V. Balsys, likus visai nedaug laiko iki karo pabaigos, miršta.

Masinės kapavietės Rešiotuose išlygintos buldozeriu, ten amžiams liko ir ypatingą šviesą Josvainiuose skleidęs žmogus – Mokytojas Vladas Balsys.